LT

Vilniaus Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia su vienuolynu jau nuo 18a. pradžios buvo vientisas kompleksas kartu su pirmaja Vilniaus pasaulietine ligonine. Kvartalas ilgai buvo pagrindinis Lukiškių priemiesčio traukos centras, jame vyravo viešos funkcijos – be ligoninės ir bažnyčios čia veikė sodas, mokykla, vaistinė, ledainė. Ligoninės pastatai nuo seno buvo orientuoti upės link palei šiandieninę J.T.Vaižganto gatvę, visą kvartalą bent 300 metų juosė tvora su daugybe įėjimų.

Projektas, 2019 m. laimėjęs tarptautinį architektūrinį konkursą, siūlo tęsti urbanistinę kvartalo tradiciją formuojant vientisą, gyvastingą kvartalą. Nauji viešbučio pastatai, kaip ir senieji ligoninės korpusai, orientuojami upės link palei J.T.Vaižganto gatvę. Naujai projektuojami priestatai tarp istorinių pastatų sužeminami, taip atskleidžiant turtingą komplekso sluoksnyną. Nuosaiki pastatų architektūra derinasi prie istorinių pastatų žmogišku masteliu, per suskaidytus tūrius prasiveria bažnyčios bokštai. Mūrinės tinkuotos, aukštos vienuolyno tvoros motyvas pratęsiamas apjuosiant visą kvartalą perimetru.

Kvartalas susideda iš keturių dalių: bažnyčios ir jos įėjimo erdvės, vienuolyno pastato su prieigomis, viešbučio pastatų su vidiniu kiemeliu ir licėjaus pastatų su viešu sodu. Bažnyčios ir vienuolyno sklype neprojektuojama.

Viešbutyje projektuojamas vidinis gausiai apželdintas kiemelis, konferencijų centras, 2 lygių požeminė aikštelė. Abu viešbučio pastatai yra 5 aukštų, talpina 264 kambarių, pirmuose aukštuose projektuojamos parduotuvėlės, restoranai, kavinės, palei gatvę tiesiamas dviračių takas, sodinami medžiai ir krūmai.

Ugdymo paskirties pastatuose, Vasario 16-osios ir A.Goštauto gatvių kampe, projektuojamas amfiteatrinis holas su kavine ir vaizdu į upę. Istoriniuose pastatuose projektuojamos auditorijos ir darbo erdvės, kiemo korpuse numatoma biblioteka. Kieme numatytas viešas takas, sodinamas sodas, kur būtų galima klausyti naktinių karelionų koncertų.


„Mūsų tikslas buvo ne sukurti ikoną, o vietą, kurioje žmonės norėtų būti šiandien ir kuri išliktų aktuali rytoj.“
Vedanti architektė Gilma Teodora Gylytė

KVARTALO ISTORINĖ RAIDA

ŠVENTO JOKŪBO BAŽNYČIA

VIENUOLĖ ALBERTINA IR PASAULIETINĖ LIGONINĖ

XVIII a. pabaigoje Vilniuje įvyko lemtinga transformacija: ligoninė buvo reorganizuota į pirmąją pasaulietinę medicinos įstaigą mieste. Tai tapo svarbiu lūžio tašku viešosios sveikatos priežiūros raidoje regione ir suteikė ligoninės kompleksui naują pilietinę reikšmę.

Šios istorijos centre – vienuolė Albertina Miunhauzen, kuri įstaigai vadovavo net 40 metų. Jos atsidavimas gydymui ir globai pelnė jai išliekamą vietą Vilniaus kultūrinėje atmintyje. Jos ilgalaikės įtakos liudijimas – Albertinos portretas, eksponuojamas Lietuvos nacionalinio muziejaus Pilininko name, greta kitų reikšmingų miesto istorijos asmenybių. Pats ligoninės ir špitolės kompleksas per šimtmečius buvo daug kartų plečiamas ir rekonstruojamas. Vis dėlto vertingiausias istorinis statinys – 1838 m. pastatytas mūrinis pastatas – išliko iki šių dienų. Manoma, kad būtent šiame pastate Albertina dirbo kelis dešimtmečius.

2025m. balandį išsaugota vieta atvėrė naują skyrių – čia duris atvėrė nauja mokykla. Simboliškai tęsiant tradiciją ir pagerbiant įstaigos palikimą, komplekso plėtotojai mokyklos direktoriui įteikė Albertinos portreto kopiją. Šis gestas pabrėžia giliai įsišaknijusias užuojautos, švietimo ir viešosios tarnystės vertybes, kurios ir toliau formuoja šios istorinės vietos tapatybę.

KVARTALAS IR UPĖ

Daug metų bažnyčios ir vienuolyno ansamblis buvo gyvybingas miesto traukos taškas. Dviaukščiame vienuolyne veikė mokykla, tačiau vienuoliai neapsiribojo vien tik religine veikla.

Siekiant palaikyti įvairias veiklas, vienuoliai palei Neries upę ir už bažnyčios pastatė papildomus ūkinės paskirties pastatus. Jie turėjo keltą, kuriuo keldavo žmones į kitą upės pusę ir už šią paslaugą imdavo mokestį. Kadangi tuo metu per Nerį buvo tik vienas tiltas – Žaliasis, keltas buvo itin svarbus. Kitoje upės pusėje veikė plytinės ir kalkinės, teikdamos statybines medžiagas miesto plėtrai.

Vieną iš šių viešųjų erdvių – amfiteatrą, atsuktą į Neries upę – bei gausiai apželdintą skverą pavadinome Vienuolio keltininko skveru, pagerbdami čia per upę žmones kėlusį vienuolį. Jo atminimą įamžinome ir granito fasade, išraižydami vienuolio keltininko siluetą akmenyje, integruodami istoriją į modernią miesto erdvę.

ISTORIŠKAI - VIEŠŲJŲ ERDVIŲ KVARTALAS

Projektas paverčia anksčiau uždarą kvartalą atvira viešąja erdve. Anksčiau teritoriją izoliavo aukšta sovietmečio perimetro tvora ir „dirbtinė žemių kalva“ palei Goštauto gatvę. Projekto metu buvo pašalintos dešimtmečius supiltos žemės ir apgriuvusios tvoros, sukuriant naujus pėsčiųjų praėjimus ir vizualines jungtis, kurios vėl sujungė kvartalą su miestu. Šiandien per kiemą driekiasi viešasis takas, kviečiantis žmones pereiti per anksčiau uždarytą teritoriją. Centrinis kiemo sodas su augalais (atgaivinant senąją vaistinės sodo tradiciją) ir nedidelė aikštė, dabar prieinami visiems. Šios žaliosios erdvės sąmoningai pakeltos – ant naujos požeminės automobilių aikštelės supilta iki 2 metrų derlingos žemės, kad būtų galima sodinti brandžius medžius ir įrengti želdinius. Perimetro zonoje viešajai erdvei pagerinti įrengtas naujas dviračių takas ir eilės medžių bei krūmų palei J. Tumo-Vaižganto gatvę (atsuktą į Nerį). Tai gerina aplinkos kontekstą, pratęsia žaliojo upės kranto charakterį į teritoriją ir skatina tvarią miestietiško gyvenimo kultūrą.

MOKYKLA IR RYŠYS SU GATVE

Istoriškai Šv. Jokūbo kvartalas palaikė glaudų ryšį su Nerimi: originalus dominikonų vienuolynas, o vėliau ir ligoninė buvo įsikūrę visai šalia upės kranto, pasitelkdami gydomąsias vietos savybes bei natūralų kontekstą. Tačiau sovietmečiu šis ryšys su upe buvo nutrauktas – rūsiai užversti žemėmis, o Goštauto gatvė atkirto matomą prieigą prie vandens.

Atkuriant vietą, buvo atlikti dideli kasimo darbai, atidengę anksčiau paslėptus rūsius ir atskleidę požeminius aukštus. Sklypo reljefas buvo performuotas, švelniai nuolaidžiai nusileidžiant link upės, kad naujos vizualinės jungtys ir judėjimo takai dabar vestų lankytojus iš miesto tiesiai prie vandens. Pastatų tūriai taip pat buvo nuosekliai pažeminti upės kryptimi, dar labiau pabrėžiant atnaujintą ryšį su Nerimi.

Šiandien naujojo Moderniosios mokyklos centro mokiniai ir lankytojai gali tiesiogiai matyti upę, o vidinis kiemas vizualiai ir fiziškai atsiveria į pakrantę – simboliškai ir pažodžiui atkuriant istorinį komplekso ryšį su vandeniu, kuris nulėmė jo ištakas.

Įgyvendinant ambicingą Šv. Jokūbo kvartalo transformaciją, ypatingas dėmesys buvo skirtas buvusios ligoninės rūsių akmeninėms konstrukcijoms. Pirmą kartą Lietuvoje čia panaudota deimantinės vielos pjovimo technologija, leidusi itin tiksliai praplatinti akmens angas ir pritaikyti istorinius mūrus jų nepažeidžiant. Šis metodas suteikė galimybę atlikti preciziškus pakeitimus, kartu išsaugant autentišką medžiagų faktūrą ir vertę.

Šie sprendimai buvo esminiai paverčiant buvusius rūsius naujos mokyklos pirmuoju aukštu – atverti natūraliai šviesai ir įtraukti į komplekso viešąją dalį. Tai, kas dešimtmečius buvo paslėpta po žeme, šiandien tapo gyvybinga, atvira erdve – įrodymu, kad jautrus paveldosaugos požiūris gali darniai derėti su šiuolaikinėmis funkcijomis.

Išsaugoti akmeniniai mūrai naujoms erdvėms suteikia ne tik tvirtumo ir išskirtinio charakterio, bet ir tampa matomu ryšiu su istoriniais vietos sluoksniais, primindami lankytojams ir mokiniams apie giliai po jų kojomis slypinčias šaknis.

PROJEKTO DUOTYBĖS

Atliekant istorinio pastato rekonstrukciją, ardymo darbų metu buvo atrasta unikali, iki tol nematyta medinė stogo konstrukcija – lenktosios stogo sijos. Įvertinus jų istorinę ir architektūrinę vertę, nuspręsta jas integruoti į projektą. Autentiškos konstrukcijos buvo konservuotos ir sustiprintos naujomis metalinėmis sijomis bei stygomis, užtikrinant jų ilgaamžiškumą ir saugumą. Projekte numatyti stoglangiai įleidžia natūralią šviesą, kuri paryškina autentišką medienos faktūrą ir konstrukcijų geometriją. Atidengta stogo sistema tapo interjero dalimi – vizualiai atveria erdvę, suteikia jai charakterio ir išryškina pastato istorinį sluoksnį, darniai derantį su naujais architektūriniais sprendiniais.

XIX a. plytų sienos, medinės sijos ir buvusios ligoninės bei vienuolyno skliautai nebuvo griaunami – jie buvo konstrukciškai sutvirtinti, taip ne tik tausojant sukauptą energiją, bet ir pagerbiant vietos meistrystę. Visos istorinės medinės durys buvo restauruotos, o trūkstamos atkurtos pagal archyvinius pavyzdžius. Kruopščiai sutvarkytos arba analogiškomis medžiagomis atkurtos ir originalios molio plytelės, keraminės ligoninės plytelės, akmeniniai laiptai bei mediniais rėmais įstatyti langai.

ARCHITEKTŪRA SVARBI IKI DETALIŲ

Architektūrinė koncepcija pirmenybę teikia gausiam natūralios šviesos patekimui. Dideli, restauruoti istorinės struktūros langai ir šiuolaikiniai stikliniai priestatai užtikrina, kad visos pagrindinės erdvės – klasės, biurai, viešbučio kambariai – gautų dienos šviesos ir turėtų išorinius vaizdus. Ypač išsiskiria švietimo patalpos, papildytos stoglangiais ir visiškai stikline amfiteatro sale, kuriančia šviesią, įkvepiančią atmosferą, palankią mokymuisi ir bendravimui.

Išskirtinė inovacija slypi palėpės aukšto apšvietimo sprendime, sukurtame laikantis griežtų paveldo apsaugos gairių. Po išsamių konsultacijų su kultūros paveldo institucijomis projektuotojų komanda pristatė žemo profilio, į stogo plokštumą įleistus stoglangius, subtiliai įsiliejančius į stogo siluetą. Šis sprendimas tapo precedentu darbams saugomose teritorijose.

Bendradarbiaujant su UNESCO paveldo ekspertais buvo sukurta speciali stoglangių sistema, pakeitusi tradicinius stoglangius-bokštelius. Šios vientisos plokščios stiklo plokštės, subtiliai tonuotos taip, kad derėtų prie esamos stogo dangos, įleidžia gausybę dienos šviesos, kartu išsaugodamos istorinės stogo linijos siluetą. Šis išradingas sprendinys sėkmingai suderina funkcinio apšvietimo poreikį su paveldo išsaugojimo reikalavimais, nustatydamas naują standartą panašiuose kontekstuose.